Procesas
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės (darbdavės) neišmokėtus dienpinigius už komandiruotes užsienyje bei netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Šalių susitarimas buvo mokėti ieškovui ne didesnį kaip 65 Eur per dieną darbo užmokestį, kurio sudėtinės dalys – darbo užmokestis ir ne mažesni kaip 50 proc. dydžio dienpinigiai.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas – tenkino iš dalies.
Reglamentavimas
DK 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktą dienpinigiai apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.
Taisyklė
Kasacinis teismas nurodė, jog pirmiau aptartas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas. Taip pat nustatyta bendrosios taisyklės išimtis – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje. Nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nustatytas reikalavimas, siekiant darbdaviui taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, nustatyti atitinkamą sąlygą darbo sutartyje negali būti ignoruojamas ir apeinamas apsiribojant vien darbdavio paaiškinimais apie žodinį šalių susitarimą dėl mažesnio dydžio dienpinigių mokėjimo, kurį darbuotojas neigia ir kurio nepatvirtina darbo sutarties turinys ir (ar) kiti įrodymai. Todėl, kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovo ir atsakovės santykiuose turėjo būti taikoma bendroji taisyklė – į užsienį komandiruojamam ieškovui privalėjo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuoti pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius.
Rezultatas
Byloje šalys skirtingai vertino antrosios darbo sutarties nuostatą, pagal kurią darbuotojui, išvykstančiam į komandiruotę, prieš komandiruotę dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų avansas nemokamas (ne mažesnis kaip 50 proc. už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas).
Kasacinis teismas nurodė, kad, šalims nesutariant dėl šios sąlygos prasmės, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi būtent objektyviuoju sutarčių aiškinimo metodu ir pagrįstai konstatavo, kad šia sąlyga susitarta ne dėl dienpinigių mažinimo, kaip įrodinėjo atsakovė, o dėl avanso nemokėjimo. Be to, pagal DK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, šios aiškintinos darbuotojų naudai.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022
Daugiau teismų praktikos LAT.LT
Norite sužinoti daugiau? Registruokitės konsultacijai +37060538755
